Mano kelionė iki šiol
Sveiki, mano vardas Anne, man 57 metai ir aš sergu folikuline ne Hodžkino limfoma, 1 laipsnis, ankstyvos stadijos.
Kelionė iki šiol – 2007 m. gegužę pastebėjau gumbą kirkšnyje – atrodė, kad jis atsirado per naktį, nes tai buvo neskausminga, tikriausiai nebūčiau kreipusis į medikus, nebent turėjau susitikimą kasmetiniam patikrinimui. Tai buvo laikoma galima išvarža, todėl palaukėme kelias savaites, kad pamatytume, ar ji išnyko, iš tikrųjų ji šiek tiek padidėjo.
Buvau išsiųstas tyrimams ir prasidėjo mano kelionė; kai gydytojas man pranešė apie rezultatus, pasijutau siurrealu – niekada negirdėjau apie limfomą, neįsivaizdavau, kas tai yra ir kaip ji pakeis mano gyvenimą amžiams.
Buvau nukreiptas į Nepean vėžio kliniką ir atsimenu, kad sėdėjau laukdamas susitikimo su savo specialistu ir galvojau, kad man bus pasakyta, kad įvyko klaida – čia man buvo pasakyta, kad sergu vėžiu, bet man neskaudėjo galvos!
Susitikau su savo gydytoju specialistu ir jis patvirtino, kad sergu limfoma, nors reikėjo atlikti daugiau testų, kad nustatytų, kokią padermę turiu, taip pat laipsnį ir stadiją. Man buvo atlikti atitinkami tyrimai, o pirmieji rezultatai atspindėjo „pilką“ rodmenį ir man reikėjo dar vieno kaulų čiulpų tyrimo, kad patvirtinčiau stadiją. Man tai atrodė varginantis; Norėjau pradėti gydymą, kad išgydyčiau „šitą dalyką“ – tuo metu nesuvokiau, kad šiuo metu nėra išgydoma mano tipo limfoma.
Mano gydytojas rekomendavo chemoterapijos ciklus su Mabthera ir užbaigti spinduliuote. Man labai pasisekė, nes man reikėjo tik lengvų dozių, o mano kūnas gerai toleravo gydymą, todėl dirbau visą laiką.
Įmonė, kurioje dirbu, yra neįtikėtinai palanki, todėl leido man paskirstyti savo valandas, kad atitiktų mano procedūras, susitikimus ir nuovargį, kurį patyriau. Tikiu, kad tolesnis darbas padėjo man išgyventi šį laikotarpį, nes tai buvo vienintelis „normalus“ dalykas šiuo metu.
Aš vis dar gaunu Mabthera kas 3 mėnesius. Man viskas gerai, remisija, vis dar dirbu, groju būgnais (deja, tai nepagerino mano būgnų grojimo įgūdžių) ir šoku. Kai man pirmą kartą buvo diagnozuota, norėjau kuo daugiau informacijos apie tai ir man atrodė, kad buvo labai varginantis tai, kad vieninteliai žmonės, apie kuriuos sužinojau, kurie sirgo limfoma, mirė nuo jos. 2008 m. atradau Lymphoma Australia (Limfomos palaikymo ir tyrimų asociacija) ir, keliaudamas į Qld, šie mieli žmonės atsisakė dienos susitikti su manimi ir negaliu pasakyti, kokį poveikį jie turėjo mano kelionei; Štai šie mieli žmonės gyveno visavertį gyvenimą ir su limfoma, jie suteikė man vilties.
Mane gąsdino dėl to, kad man buvo diagnozuotas vėžys, kad praradau savo tapatybę – aš jau buvau ne „Anė“, o vėžiu sergantis pacientas, prireikė maždaug keturiolikos mėnesių, kol tai išgyvenau, ir dabar aš vėl esu Anne, nors su papildomu komponentu. „Limfoma – vėžys“ nebediktuoja, kas aš esu, pakeitė mano gyvenimą, bet nebevaldo mano gyvenimo.
Tai taip pat privertė mane kritiškiau nagrinėti visus savo gyvenimo aspektus ir pakeitė mano požiūrį į tai, kas tikrai svarbu, o kas ne. Tai leido man lengviau susidoroti ir nesijaudinti dėl „smulkių“ dalykų. Tapau Lymphoma Australia nare, kad ką nors grąžinčiau; Manau, kad bus naudinga, jei galėsiu teigiamai pakeisti tik vieno žmogaus kelionę.
Patirtis išmokė mane vertinti, kad buvau ir tebebūnu apsupta pačių nuostabiausių žmonių, kuriuos kartais laikiau savaime suprantamu dalyku. Kaip ir mūsų visų, mano ateitis yra neaiški, tačiau dabar nieko nelaikau savaime suprantamu dalyku, branginu kiekvieną akimirką ir kiekvieną dieną vertinu.
Anne
